El. paštas
Slaptažodis
Pamiršai slaptažodį?
Vardas
Pavarde
Gimtadienis
Įm. pavadinimas
Įm. kodas
El. paštas
Mob. numeris
Kas Jūs?
Paspaudę "Registruotis", Jūs sutinkate su naudojimosi sąlygomis.

Kategorijos (11)

  • 3. BYLOS, KYLANČIOS IŠ ŠEIMOS TEISINIŲ SANTYKIŲ
    • 3.1. Bylos, susijusios su santuoka
    • 3.1.5. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio ar abiejų sutuoktinių kaltės
  • II. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
    • II.6. Šeimos teisė
  • 75. Santuoka:
    • 75.7. Sutuoktinių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles
    • 75.8. Turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimas
  • 78. Turtinės vaikų ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos:
    • 78.2. Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymas:
    • 78.2.1. Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus, Virgilijaus Grabinsko, Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės, Česlovo Jokūbausko, Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio, Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės, Janinos Stripeikienės (plenarinės sesijos pirmininkė), Juozo Šerkšno, Vinco Versecko ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. A. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. A. ieškinį atsakovui A. A. bei atsakovo priešieškinį ieškovei dėl santuokos nutraukimo ir jos nutraukimo padarinių; tretieji asmenys – Danske bankas (anksčiau – UAB „Sampo“ bankas), AB SEB bankas, J. A., išvadą teikianti institucija – Kauno m. savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos tarnyba,

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija

Nustatė

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių. Šalys nesutaria dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo, jo vertės nustatymo, nepilnamečių vaikų išlaikymo įsiskolinimo priteisimo bei sutuoktinių turtinių prievolių kreditoriams.

Ieškovė prašė nutraukti santuoką, sudarytą 1997 m. rugpjūčio 9 d., kaltu dėl jos iširimo pripažįstant atsakovą, paliekant jai santuokinę pavardę; nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatyti kartu su ja; priteisti iš atsakovo vaikų išlaikymą po 500 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį, taip pat 10 200 Lt vaikų išlaikymo įsiskolinimą nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. iki 2008 m. sausio 10 d; pripažinti, kad automobilis „Mercedes Benz“ yra atsakovo asmeninis turtas; padalyti santuokoje įgytą turtą: 4 kambarių butą (254 000 Lt vertės) priteisti natūra ieškovei, pripažįstant jai 37 000 Lt kreditą Danske bankui, paimtą butui įsigyti pagal 2002 m. rugsėjo 25 d. kreditavimo sutartį Nr. BPL201502279; šį butą padalyti nukrypstant nuo lygių dalių principo, ieškovei priteisti 2/3, atsakovui – 1/3 dalį buto, priteisiant atsakovui 66 166 Lt kompensaciją už butą.

Atsakovas priešieškiniu prašė nutraukti santuoką, kalta dėl jos iširimo pripažįstant ieškovę; nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą kartu su juo; priteisti iš ieškovės vaikų išlaikymą kas mėnesį po 400 Lt kiekvienam vaikui; automobilį „Mercedes Benz“ pripažinti atsakovo asmenine nuosavybe; santuokoje įgytą turtą padalyti lygiomis dalimis (po 1/2 dalį): priteisti atsakovui natūra 4 kambarių butą (291 000 Lt vertės), pripažįstant jam 37 000 Lt įsipareigojimą bankui, o ieškovei priteisti 150 000 Lt kompensaciją; priteisti atsakovui visą priešieškinyje nurodytą kilnojamąjį turtą atsakovo nurodytomis kainomis, išskyrus miegamojo lovą su čiužiniu ir indų rinkinį „Zepter“, o ieškovei – 7500 Lt kompensaciją; įpareigoti ieškovę grąžinti kreditoriui J. A. 25 000 Lt skolos pagal 2003 m. gegužės 12 d. paskolos sutartį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. kovo 20 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies: 1) nutraukė šalių santuoką, kaltais dėl jos iširimo pripažįstant abu sutuoktinius; išregistruojant santuoką, paliko santuokines pavardes: „A. ir „A.“; 2) nepilnamečių vaikų V. A. ir A. A. gyvenamąją vietą nustatė kartu su ieškove; 3) priteisė iš atsakovo vaikų išlaikymą po 500 Lt kiekvieną mėnesį periodinėmis išmokomis, šias lėšas uzufrukto teise pavedė tvarkyti ieškovei, įskaičiavo į išlaikymą lėšas, priteistas Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 24 nutartimi; priteisė iš atsakovo vaikų išlaikymo įsiskolinimą po 300 Lt kas mėnesį nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. iki 2008 m. sausio 10 d., iš viso 10 200 Lt; 4) pripažino, kad ieškovė privalo atlyginti Danske bankui finansinį įsipareigojimą pagal kreditavimo sutartį Nr. BPL201502279; 5) pripažino, kad automobilis „Mercedes Benz“ yra asmeninis atsakovo turtas; 6) padalijo santuokoje įgytą turtą: ieškovei priteisė 2/3 dalis 169 332 Lt vertės 4 kambarių buto, esančio Kaune, duomenys neskelbtini; atsakovui priteisė šio turto 1/3 dalį – 84 666 Lt vertės; butą natūra priteisė ieškovei, atsakovui iš jos priteisė 66 166 Lt kompensaciją (išskaičiavus 18 500 Lt skolos Danske bankui); priteisė ieškovei kilnojamųjų daiktų už 11 060 Lt; atsakovui priteisė 7600 Lt vertės indų rinkinį „Zepter“; 7) atmetė atsakovo reikalavimą įpareigoti ieškovę grąžinti kreditoriui J. A. 1/2 dalį negrąžintos paskolos dalies – 25 000 Lt.

Teismas sprendė, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų šalių kaltės, todėl ją nutraukė CK 3.61 straipsnio 2 dalies pagrindu. Teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus ir norą gyventi su motina, jų gyvenamąją vietą nustatė kartu su ieškove, taip pat atsižvelgdamas į vaikų poreikius ir tėvų turtinę padėtį, priteisė iš atsakovo išlaikymą vaikams po 500 Lt kas mėnesį periodinėmis išmokomis iki jų pilnametystės. Dėl vaikų išlaikymo įsiskolinimo teismas nurodė, kad atsakovas pripažino, jog nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. jis paliko šeimą ir prie vaikų išlaikymo prisidėjo nereguliariai, retkarčiais pasiimdamas juos pas save, su jais vykdamas poilsiauti. Atsakovo atsisakymą mokėti vaikų išlaikymo įsiskolinimą dėl to, kad atsakovas mokėjo bankui kreditą už butą ir taip, jo nuomone, prisidėjo prie vaikų išlaikymo, teismas laikė nepagrįstu, nes vaikų išlaikymas ir kredito mokėjimas – tai nesusiję dalykai. Kredito mokėjimas už įsigytą daiktą yra investicija į turtą, kuri bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso sutuoktiniams, o ne vaikams. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovas nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. iki 2008 m. sausio 10 d. nepakankamai prisidėjo prie vaikų išlaikymo, ieškovės prašoma priteisti įsiskolinimo suma po 300 Lt kas mėnesį kiekvienam vaikui nėra per didelė, todėl iš atsakovo priteistinas įsiskolintas 10 200 Lt išlaikymas. Dėl finansinio įsipareigojimo kreditoriui Danske bankui teismas nurodė, kad šalys santuokos metu paėmė iš šio banko paskolą butui įsigyti. Teismas laikė, kad šis įsipareigojimas turėtų pereitų tam sutuoktiniui, kuriam butas priteisiamas natūra, dėl to banko reikalavimai nenukentėtų, nes negrąžinta kredito suma yra nedidelė (37 000 Lt), o finansinis įsipareigojimas užtikrintas įkeitimu. Dėl trečiojo asmens kreditoriaus J. A. finansinio reikalavimo teismas nurodė, kad šis yra tik atsakovui, nes 2003 m. gegužės 12 d. paskolos sutartis, nors ir sudaryta šalių santuokos metu, tačiau sudaryta trečiojo asmens ir atsakovo be ieškovės žinios ir sutikimo, todėl ieškovė negali atsakyti už atsakovo prievoles šiam kreditoriui. Atsakovas ir trečiasis asmuo neįrodė, kad ši prievolė turi būti vykdoma iš bendro sutuoktinių turto, taip pat kad ši paskola buvo paimta bendriems šeimos poreikiams tenkinti.

Teismas, spręsdamas bendro turto padalijimo klausimą, nustatė, kad šalys, būdamos santuokoje, įsigijo šį turtą: 4 kambarių butą, kurį ieškovė vertina 254 000 Lt, o atsakovas – 291 000 Lt; kilnojamąjį turtą (baldus, buitinę techniką ir kitus daiktus), kurių vertę šalys nurodė skirtingai. Dėl buto įvertinimo teismas vadovavosi ieškovės pateiktu aktu, kuriame buto rinkos vertė jo nustatymo dieną (2009 m. sausio 14-ąją) yra 254 000 Lt. Teismas nurodė, kad šioje turto įvertinimo ataskaitoje buvo vadovaujamasi lyginamuoju metodu, remiantis konkrečiais pavyzdžiais, o atsakovo pateiktame ekspertizės akte, nors ir vadovaujamasi tuo pačiu lyginamuoju metodu, nenurodyta lyginamųjų analogiško turto vertės nustatymo pavyzdžių. Be to, ieškovė buvo pateikusi turto vertės nustatymo 2008 m. spalio 16 d. pažymą, kur buto vertė nurodyta 290 000 Lt. Visuotinai žinoma aplinkybė (CPK 182 straipsnio 1 punktas) yra šiuolaikinės infliacijos mastas ir turto vertės kritimas, todėl ir ginčo buto vertė negali didėti, o ji nuo 2009 m. pradžios iki bylos nagrinėjimo iš esmės dienos sumažėjo apie 15-20 proc. Atsižvelgdamas į tai, teismas laikė, kad reali ginčo buto vertė bylos nagrinėjimo momentu yra 254 000 Lt. Teismas priteisė butą natūra ieškovei, nes su ja lieka gyventi vaikai. Butas yra netoli vaikų lankomos mokyklos, ieškovė kitų gyvenamųjų patalpų neturi – tai vienintelis jos ir vaikų būstas. Atitinkamai yra sumažėjusios ir kilnojamųjų daiktų kainos, todėl jų reali vertė atitiktų ieškovės pateiktuose komerciniuose pasiūlymuose nurodytas nenaujų daiktų vertes. Atsakovas kilnojamuosius daiktus vertina jų pirkimo metu buvusiomis kainomis, motyvuodamas tuo, kad, jam palikus ieškovę, ši viena naudojosi daiktais. Šį atsakovo argumentą teismas nepripažino pagrįstu, nes šiais daiktais naudotis jis atsisakė laisva valia. Atsakovas nepaneigė ieškovės pateiktų komercinių pasiūlymų dėl panaudotų daiktų kainų. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas laikė, kad bendra kilnojamojo turto vertė jo padalijimo momentu yra 18 660 Lt. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo kategorišką nuomonę, kad daiktai yra pritaikyti tik šiam butui, todėl turi jame ir likti tam, kam bus priteistas butas, sprendė, jog kilnojamasis turtas turėtų būti padalytas natūra, priteisiant atsakovui turtą, kurį galima išskirti nepadarant žalos, t. y. 7600 Lt vertės indų rinkinį „Zepter“. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad su ieškove lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, kad jos gaunamos pajamos yra mažesnės už atsakovo, nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisė ieškovei 2/3, o atsakovui 1/3 dalį viso santuokoje įgyto turto. Kadangi ieškovei priteistinas 254 000 Lt vertės butas, tai ji turi sumokėti atsakovui 1/3 dalies šio turto kompensaciją – 66 166 Lt (254 000 Lt buto vertė : 3 = 84 666 Lt –1/2 dalis finansinio įsipareigojimo bankui (18 500 Lt) = 66 166 Lt). Dalytinų kilnojamųjų daiktų bendra vertė – 18 660 Lt, 1/3 dalis šio turto – 6220 Lt, todėl, atsakovui priteisus 7600 Lt vertės indų rinkinį „Zepter“, turtas yra padalytas natūra, neišmokant sutuoktiniams vienas kitam kompensacijos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2009 m. lapkričio 11 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo padarytomis išvadomis ir sprendimo motyvacija; pažymėjo, kad atsakovo argumentai, jog jis mokėjo įmokas kreditams padengti, nepakankami išvadai, kad taip jis teikė vaikams išlaikymą, nes kreditai yra tiksliniai, siekiant sukurti šeimos turtą, kuris taip pat yra šalių ginčo objektas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus bei ieškovės turtinę padėtį, nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisė ieškovei didesnę bendro turto dalį, taip pat butą natūra, tinkamai nustatė ginčo turto vertę, kuri nustatyta pagal rinkos kainas, galiojusias bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje, ir atitinka šalių pateiktuose įrodymuose nustatytąsias pagal ginčo turto kainų vidurkį. Byloje nustatyta, kad šalys santuokos metu paėmė iš banko paskolą būstui įsigyti, be to, atsakovas įrodinėja, kad jo tėvas (trečiasis asmuo J. A.) 2003 m. gegužės 12 d. suteikė šeimos poreikiams 60 000 Lt paskolą. CK 3.109 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolių, kurios vykdomos iš bendro sutuoktinių turto, sąrašas. Prie šių prievolių priskiriamos ir solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Ar sandoris yra būtinas ir ar jis atitinka bendrus šeimos poreikius, yra vertinamasis kriterijus. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nepateikta įrodymų, jog sandoris buvo sudarytas šeimos poreikiams tenkinti ir jog tai atitiko abiejų sutuoktinių interesus. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad šalys bendram turtui kurti ėmė paskolas iš bankų ir kad atsakovas sandorį sudarė su artimuoju giminaičiu, sprendė, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą vertinti, kad šioje byloje taikytinos CK 3.109 straipsnio 3 dalyje nustatytos išimtys.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti teismų sprendimo ir nutarties dalis dėl vaikų išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, buto dalių nustatymo ir kompensacijos už butą dydžio, kilnojamųjų daiktų padalijimo būdo ir kompensacijos dydžio, atsisakymo tenkinti reikalavimą, susijusį su finansiniu įsipareigojimu J. A.; dėl 1/2 dalies sumokėtų įmokų AB Danske bankui, AB SEB bankui ir sumokėtos paskolos J. A. priteisimo iš ieškovės ir dėl šių dalių priimti naują sprendimą:

1) atmesti ieškinio reikalavimą dėl 10 200 Lt išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo; 2) panaikinti sprendimo ir nutarties dalis dėl buto, virtuvės baldų komplekto, šaldytuvo „Gorenje“, orkaitės „Gorenje“, viryklės „Gorenje“, indaplovės „Gorenje“, gartraukio „Jan Colba“, 2 vnt. sieninių spintų, dušo kabinos, lovos su čiužiniu, indų rinkinio „Zepter“ padalijimo ir dėl šios dalies bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui; 3) sprendimo ir nutarties dalis dėl finansinio įsipareigojimo J. A. pagal 2003 m. gegužės 12 d. paskolos sutartį pakeisti ir įpareigoti ieškovę grąžinti J. A. 25 000 Lt; 4) panaikinti sprendimo ir nutarties dalis dėl 1/2 dalies įmokų AB Danske bankui – 6639,45 Lt, 1/2 dalies įmokų AB SEB bankui – 10 436,40 Lt ir 1/2 dalies sumokėtos paskolos J. A. – 5000 Lt, iš viso dėl 22 057,85 Lt sumokėtų paskolų priteisimo iš ieškovės, ir dėl šios dalies bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl ieškinio reikalavimo priteisti vaikų išlaikymo įsiskolinimą. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai taikė CK 3.200 straipsnį, pažeidė CPK 185 straipsnį, dėl to nepagrįstai priteisė iš jo 10 200 Lt vaikų išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. iki 2008 m. sausio 10 d. Kasatoriaus teigimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis nurodytų laikotarpiu neteikė vaikams išlaikymo. Kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, turi būti nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: 1) vaiko poreikiai; 2) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis; 3) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai; 4) tai, kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu; 5) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Teismai nenustatinėjo šių svarbių aplinkybių, o apsiribojo tik tuo, kad šis ieškinio reikalavimas neviršijo CK 3.200 straipsnyje nustatyto termino. Kasatorius teismui pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad jis apmokėdavo būtinąsias vaikų išlaidas (mokėjo įmokas, kreditą ir palūkanas už butą, draudimą, apsaugą, buto rekonstrukciją, įgytus namų apyvokos daiktai). Tai vertintina kaip tėvo pareigos užtikrinti vaikams saugią bei kokybišką gyvenimo aplinką vykdymas. Teismai neįvertino to, kad duktė, apklausta teismo posėdžio metu, patvirtino, jog vaikams reikalingus drabužius ir pagrindinius maisto produktus pirkdavo ir atveždavo būtent kasatorius, nors kartu su šeima ir negyveno. Vertinant ieškovės pateiktus parduotuvių kvitus, kurie esą patvirtina jos išlaidas vaikų poreikiams tenkinti, akivaizdu, kad didžioji dalis patirtų išlaidų nėra išlaidos vaikams, o yra tik ieškovės asmeniniams poreikiams tenkinti skirtos išlaidos (dažnai perkamas alkoholis, cigaretės, higienos ir kosmetikos reikmenys ir pan.). Kasatorius, išanalizavęs ieškovės pateiktus įrodymus, pateikė teismui jų suvestinę, tačiau teismas to nevertino. Taigi teismai realiai neįvertino byloje esančių įrodymų, netaikė tikėtinumo taisyklės reikšmingoms faktinėms aplinkybėms patvirtinti ir nepagrįstai laikė, kad įrodyta, jog kasatorius nevykdė pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus per ieškovės nurodytą laikotarpį.

2. Dėl priešieškinio reikalavimo įpareigoti ieškovę grąžinti kreditoriui J. A. 25 000 Lt skolos. Kasatorius teigia, kad CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad bendros prievolės gali atsirasti ne tik dėl abiejų sutuoktinių veiksmų, bet ir vieno sutuoktinio iniciatyva, jei konkretų sandorį vienas sutuoktinis sudarė kito sutuoktinio sutikimu arba jį kitas sutuoktinis vėliau patvirtino, arba tokiam sandoriui kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jis sudarytas šeimos interesais. Atsižvelgiant į vienodas abiejų sutuoktinių teises, susijusias su bendrąja jungtine nuosavybe, CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, kad, sudarydamas sandorius, sutuoktinis veikia kito sutuoktinio sutikimu, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Kol ši prezumpcija nepaneigta, vieno sutuoktinio iniciatyva įgyta prievolė bus laikoma bendra sutuoktinių prievole. Šalis, prieš kurią taikoma prezumpcija, norėdama šią nuginčyti, turi pateikti ją paneigiančių leistinų įrodymų. Taigi ne kasatorius turėjo įrodinėti, kad pagal 2003 m. gegužės 12 d. paskolos sutartį gauta iš trečiojo asmens J. A. paskola buvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti, o ieškovė turėjo pateikti įrodymų, paneigiančių šį faktą. Teismai nepagrįstai perkėlė kasatoriui ir trečiajam asmeniui pareigą įrodyti, kam buvo panaudota gauta paskola, kai tuo tarpu būtent ieškovė privalėjo paneigti įstatymo įtvirtintą prezumpciją. Šios prezumpcijos ieškovė nepaneigė. Pagal sandorį gauta paskola buvo panaudota šeimos interesams tenkinti: buto rekonstrukcijai ir jo įrengimui (apšiltinimas, santechnikos, elektros instaliacijos darbai). Vartojamoji paskola iš AB SEB banko buvo paimta jau po to, kai buvo atlikta buto rekonstrukcija. Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad prievolės, susijusios su bendro turto tvarkymo išlaidomis, taip pat atsiradusios iš šeimos interesais vieno sutuoktinio sudaryto sandorio, neturi būti vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktai). Įstatymų leidėjas, siekdamas apsaugoti kreditorių teises, ieškiniui dėl santuokos nutraukimo, be bendrųjų reikalavimų, nustatė ir specialiuosius, tarp jų – nurodyti duomenis apie sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius bei nusiųsti kreditoriams ieškinio kopiją (CK 3.126 straipsnis). Tai sudaro sąlygas teismui santuokos nutraukimo byloje išspręsti ne tik sutuoktinių tarpusavio turtinius klausimus, bet ir jiems kreditorių pareikštus savarankiškus turtinius reikalavimus, ir taip apsaugoti kreditorių interesus bei užtikrinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis). Toks visų reikalavimų išsprendimo teisinis reglamentavimas lemia tai, kad, priėmus teismo sprendimą, kuriuo išsprendžiami santuokos nutraukimo ir turto padalijimo klausimai, toks sprendimas įgyja res judicata galią. Sprendimui įgijus res judicata galią, bylinėjimasis laikomas baigtu, o ginčas – išspręstu galutinai ir negrįžtamai. Šioje byloje teismai neišsprendė ginčo dėl dalies finansinių įsipareigojimų.

3. Dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo būdo ir jo vertės nustatymo. Teismai netinkamai taikė CK 3.123, 3.127 straipsnius, dėl šių teisės normų taikymo nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Nukrypimą nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, priteisiant ieškovei 2/3 dalis turto, teismai iš esmės motyvavo tik tuo, kad ieškovė jau dvejus metus viena su vaikais gyvena ginčo bute, viena moka mokesčius, su ja lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, jos pajamos yra mažesnės negu kasatoriaus. Nė vienos iš šių aplinkybių CK 3.123 straipsnyje nenustatyta. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, kai iš kasatoriaus priteista gana nemaža vaikų išlaikymo periodinė išmoka, o dalijamas turtas yra palyginti didelės vertės, pripažintina, kad nukrypimas nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo akivaizdžiai neatitinka įstatymo tikslų bei šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normas, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus; vadinasi, turi būti aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis; be to, teismas turi įvertinti, kiek įstatyme nurodytų ar teismo pripažintų svarbiomis, t. y. sudarančiomis pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo, aplinkybių yra byloje. Teismai, spręsdami turto padalijimo klausimą, turėjo įvertini du teisinius gėrius: atsakovo, kaip santuokinio turto bendraturčio, nuosavybės teisę ir nepilnamečių vaikų interesus bei nustatyti motyvuotai pagrįstą protingą šių gėrių pusiausvyrą, nes, dalijant sutuoktinių bendrą turtą, yra sprendžiami tėvų, bet ne vaikų turtiniai klausimai. Atsižvelgus į dalytino buto pobūdį (butas yra keturių kambarių, rekonstruotas), yra pagrindas teigti, kad nepilnamečių vaikų interesai nebus pažeisti, jeigu butas bus padalytas lygiomis dalimis, nes byloje nenustatyta realaus poreikio nukrypti nuo sutuoktinio bendro turto lygių dalių principo. Priteisus ieškovei 1/2 dalį didelio buto, nepilnamečių vaikų interesai, užtikrinant normalias ir realias jų gyvenimo sąlygas, yra visiškai apsaugoti. Kitų svarbių aplinkybių, kurios būtų pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo, teismai nenustatė. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant ir taikant CK 3.127 straipsnio nuostatas, laikomasi nuoseklios pozicijos, kad turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis. Jeigu turto padalyti natūra negalima, tai jis natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Nagrinėjamu atveju nenustatyta nė vienos aplinkybės, kuri duotų pagrindą teigti, kad negalima turto padalyti natūra. Dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, galiojančias bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Ieškovė teismui pateikė tris skirtingas buto įvertinimo ataskaitas: 2008 m. kovo 14 d. buto vertė buvo nustatyta 148 417 Lt; 2008 m. spalio 16 d. – 290 000 Lt (su šia verte kasatorius sutiko); 2009 m. sausio 14 d. buto vertė jau nustatyta – 254 000 Lt. Kasatoriaus užsakymu buvo atlikta buto vertės ekspertizė (ekspertui buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad bute buvo atlikta rekonstrukcija) ir nustatyta, kad 2009 m. vasario 7 d. buto vertė yra 291 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas, esant trims buto įvertinimo ataskaitoms, nepagrįstai vadovavosi 2009 m. sausio 14 d. nustatyta mažiausia buto verte, to tinkamai nemotyvavo, taip pat nenurodė, kodėl nesivadovavo kasatoriaus pateiktu ekspertizės aktu, kuriame nustatyta buto vertė maždaug atitinka jo vertę teismo sprendimo priėmimo dieną ir būtent tokio, kuris realiai yra, t. y. buto po rekonstrukcijos. Apeliacinės instancijos teismui ieškovė pateikė duomenis, kad buto vertė 2009 m. rugpjūčio 20 d. buvo 202 000 Lt, o kasatorius – kad 245 000 Lt. Neaišku, kodėl ir kokiais motyvais vienus turto įvertinimo duomenis apeliacinės instancijos teismas priėmė, o kitus atmetė. Analogiškai yra ir dėl kilnojamųjų daiktų vertės nustatymo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl jų vertės, vadovavosi netinkamu įrodymu – ieškovės neteisėtu būdu gautu „komerciniu pasiūlymu“. Taip pat teismas taikė nevienodus metodus: daiktus, kurie paskirti ieškovei, laikė nusidėvėjusiais, o puodų rinkinį, paskirtą kasatoriui, vertino jo įsigijimo kaina, taip pažeisdamas kasatoriaus teisę dėl vienodų kriterijų taikymo.

4. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių ir teismo pareigos tinkamai motyvuoti sprendimą (nutartį) pažeidimo. Kasatoriaus nuomone, teismai praktiškai neanalizavo ir nevertino nei įrodymų viseto, nei kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės atskirai, o apeliacinės instancijos teismas dėl daugumos apeliacinio skundo faktinių ir teisinių argumentų iš viso nepasisakė. CPK 182 straipsnyje nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis. Aplinkybės pripažįstamos visiems žinomomis, jeigu jos: 1) objektyviai yra žinomos daugumai žmonių tam tikroje teritorijoje ar valstybėje; 2) žinomos teismui, nagrinėjančiam bylą. Šioje byloje teismai, spręsdami klausimą dėl dalijamo turto vertės, akcentavo ne specialistų išvadas, o nekilnojamojo turto kainų kritimą apie 15-30 proc. ir laikė tai visiems žinoma aplinkybę, kurios nereikia įrodinėti. Tačiau turto vertės nustatymas yra aiškiai reglamentuotas, todėl turto vertė turėjo būti pagrįsta įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, o ne teismo prielaidomis, kurias, be kita ko, neaišku, kokiu pagrindu teismai laikė dar ir visuotinai žinomomis. Šeimos santykių bylose teismui įstatymo skirtas aktyvus vaidmuo, todėl šios kategorijos bylose teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, taip pat peržengti pareikštų reikalavimų ribas. Šioje byloje teismai nebuvo aktyvūs. Tai lėmė, kad liko visiškai neišspręsti klausimai, susiję su finansiniais įsipareigojimais AB SEB bankui ir AB Danske bankui už laikotarpį nuo šalių gyvenimo skyrium pradžios, t. y. 2006 m. rugpjūčio 10 d. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad kasatorius vienas vykdė įsipareigojimus pagal visas šalių turimas kredito sutartis, todėl ieškovė nepagrįstai sutaupė 1/2 dalį įmokų AB Danske bankui (6639,45 Lt), AB SEB bankui (10 436,40 Lt) ir 1/2 dalį paskolos, sumokėtos trečiajam asmeniui J. A. (5000 Lt), iš viso 22 057,85 Lt. Dėl šių aplinkybių teismų sprendime ir nutartyje visiškai nepasisakyta.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Jame nurodoma, kad:

1) teismai pagrįstai priteisė iš kasatoriaus vaikų išlaikymo įsiskolinimą. Byloje nustatyta, kad kasatorius nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. paliko šeima ir nuo to laiko iš esmės neteikė vaikams išlaikymo. Kadangi vaiko išlaikymas iš esmės skirtas jo kasdieniniams poreikiams tenkinti, tai kasatoriaus argumentai, kad prie vaikų išlaikymo jis prisidėjo mokėdamas kreditų įmokas, nėra pakankami išvadai, jog tokiu būdu jis teikė vaikams išlaikymą, nes kreditai yra tiksliniai ir neskirti vaikų poreikiams tenkinti;

2) kasatorius neįrodė, kad paskolos sutartis su trečiuoju asmeniu buvo sudaryta šeimos poreikiams tenkinti, ir atitiko abiejų sutuoktinių interesus. Apie šį sandorį ieškovė nieko nežinojo, sutikimo jam sudaryti nedavė, todėl sandoris laikytinas asmenine kasatoriaus prievole;

3) teismai pagrįstai, siekiant užtikrinti vaikų tinkamas gyvenimo sąlygas, butą natūra priteisė ieškovei, taip pat nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Svarbiomis aplinkybėmis, lemiančiomis tokį nukrypimą, pagrįstai laikytina tai, kad su ieškove liko gyventi du skirtingų lyčių vaikai, kad jos pajamos keturis kartis mažesnės nei kasatoriaus, kad ji viena daugiau kaip tris metus išlaiko nekilnojamąjį turtą, kad turtas yra apsunkintas įkeitimu ir ji privalo išmokėti kasatoriui kompensaciją už butą. Visiškai nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl turto vertės netinkamo nustatymo. Nekilnojamojo turto kainų kritimas pripažintinas visiems žinoma aplinkybe, kuruos nereikia įrodinėti. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, ginčo buto vertė dar labiau sumažėjo ir yra 202 000 Lt;

4) teismai nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymo vertinimo taisyklių, jų padarytos išvados atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas faktines bylos aplinkybes. Ta aplinkybė, kad skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nėra tiesiogiai pasisakyta dėl kai kurių byloje pateiktų įrodymų, savaime nereiškia, jog jie liko teismų neįvertinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje yra kilę teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimo padarinius, aiškinimo ir taikymo klausimai. Jie tiesiogiai susiję su bendrų sutuoktinių prievolių nustatymą reglamentuojančiomis bei kreditorių teisių apsaugą užtikrinančiomis materialiosios ir proceso teisės normomis. Tai – aktualūs teisės klausimai, reikšmingi vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei teismų praktikos formavimui visoje valstybėje, todėl, siekdama teisinio apibrėžtumo ir aiškumo, juos sprendžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija.

Dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo nutraukiant santuoką

Bendro turto padalijimo klausimą, be kitų privalomai spręstinų santuokos nutraukimo padarinių, teismas turi išspręsti nepriklausomai nuo to, kokiu iš CK 3.49 straipsnio 2 dalyje nustatytų būdų nutraukiama santuoka (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, 3.59 straipsnis, 3.62 straipsnio 3 dalis). Šis įstatymu nustatytas reikalavimas netaikomas tik tuo atveju, jeigu turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka (CK 3.59 straipsnis, 3.62 straipsnio 3 dalis). Bendro turto padalijimas turi būti išspręstas teismo priimtame procesiniame sprendime dėl santuokos nutraukimo (CPK 385 straipsnio 1 dalis). Dalinio teismo sprendimo (CPK 261 straipsnis) ar reikalavimų padalyti bendrą turtą išskyrimas į atskirą bylą (CPK 136 straipsnis) taikomas tik išimtiniais atvejais siekiant apsaugoti proceso šalių ar kitų asmenų teises ar įstatymo saugomus interesus. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad kai bankroto byla yra iškeliama įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo jos dalyvių turto, klausimas dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo (tiek tais atvejais, kai šis klausimas keliamas pagal vieno sutuoktinio ieškinį, tiek tada, kai yra susitarimas dėl bendro turto padalijimo ar kai turtą prašo padalyti kreditoriai) perduodamas nagrinėti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui (CK 3.51, 3.55 straipsniai, 3.116 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. Ž. v. A. Ž., bylos Nr. 3K-7-192/2007).

Bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamą turtą (kiekį ir vertę) bei reikalavimą padalyti tokį turtą turi sutuoktiniai (CPK 178 straipsnis, 382 straipsnio 4 punktas). Jeigu sutuoktiniai turtą yra pasidaliję notaro patvirtinta sutartimi arba kai jie dalytino turto neturi, tai apie tai turi būti nurodyta sutartyje dėl santuokos nutraukimo padarinių, kai santuoka nutraukiama abiejų sutuoktinių bendru sutikimu (CK 3.51 straipsnis), vieno sutuoktinio pareiškime dėl santuokos nutraukimo (CK 3.55 straipsnis) arba ieškinyje dėl santuokos nutraukimo, kai santuoka nutraukiama dėl vieno iš sutuoktinių kaltės (CK 3.60 straipsnis). Šiuose procesiniuose dokumentuose sutuoktiniai taip pat turi pareigą nurodyti duomenis apie sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius bei informaciją apie tai, kad pareiškėjui žinomiems kreditoriams yra pranešta apie bylos iškėlimą (CPK 382 straipsnio 5 punktas, 539 straipsnio 1 dalies 4 punktas, CK 3.126 straipsnis).

Bendro turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Šios normos prasme turto sąvoka apima tiek aktyvą (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvą (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams).

Nustatydamas bendrą ir asmeninį turtą teismas vadovaujasi CK 3.87-3.91 straipsniais. Plenarinė sesija atkreipia dėmesį į tai, kad praktikoje nevienareikšmiškai suprantama CK 3.88 straipsnio 3 dalies norma, kurioje nustatyta, jog turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai, todėl kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Atsižvelgdama į tai, plenarinė sesija pažymi, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl pirmiau nurodyta įstatymo norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnio taisyklėmis.

Plenarinė sesija pažymi, kad privalo būti padalijamas visas sutuoktinių turtas, nes santuokos nutraukimas yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga (CK 3.100 straipsnio 4 punktas). Dalytiną bendrą turtą teismas nustato atsižvelgdamas į CK 3.127 straipsnio 1 ir 2 dalis, kuriose nustatyta, kad padalijamas turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o esant sutuoktinio prašymui – įgytas bendrai iki tada, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium. Nustatytą bendrą turtą teismas padalija sutuoktiniams vadovaudamasis CK 3.118 straipsnio 2 ir 4 dalimis ir taikydamas šias teisės normas sistemiškai su kitomis CK normomis (CK 3.1 straipsnis) bei vadovaudamasis proceso teisės normomis (CPK 375 straipsnio 2 dalis).

Turtas padalijamas lygiomis dalimis, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas leidžia nukrypti nuo lygių dalių principo (CK 3.117 straipsnis, 3.123 straipsnis). Padalijamas turi būti tiek turto aktyvas, tiek ir pasyvas. CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes. Padalijant turtą turi būti pasirinktas toks padalijimo būdas ir nustatytos tokios sutuoktinių dalys, kad nepažeistų sutuoktinių kreditorių teisių (CK 1.5 straipsnis, 1.137 straipsnis).

Turto padalijimo byloje bendros sutuoktinių skolos, kurių įvykdymo terminai yra suėję, iš sutuoktinių priteisiamos tais atvejais, kai į bylą trečiaisiais asmenimis su savarankiškais reikalavimais įstoja sutuoktinių kreditoriai (CK 3.109 straipsnis, 3.126 straipsnio 1 dalis, CPK 266, 383 straipsniai). Bendros dalinės sutuoktinių prievolės, kurių įvykdymo terminai yra suėję, tačiau reikalavimai dėl jų priteisimo byloje nėra pareikšti, taip pat bendros dalinės prievolės, kurių įvykdymo terminai dar nėra suėję, padalijamos tarp sutuoktinių, jeigu yra pareikštas toks sutuoktinio (ar abiejų sutuoktinių) reikalavimas.

Nustatęs sutuoktiniams asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą ir iš jo atskaitęs asmenines skolas, teismas sudaro ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėsto kompensacijų balansą nurodydamas, kiek vienas ir kitas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrą turtą ir kiek vienam ir kitam sutuoktiniui turi būti kompensuota iš bendro turto (CK 3.118 straipsnio 3 dalis, 3.98 straipsnis).

Plenarinė sesija pažymi, kad visos teismo padarytos išvados dėl bendro turto padalijimo turi būti nurodytos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje.

Dėl sutuoktinių bendrų prievolių

Sutuoktinių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles reglamentuota CK trečiosios knygos VII skyriuje. Iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės yra išvardytos CK 3.109 straipsnio 1 dalyje. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotos iš vieno iš sutuoktinių sudarytų sandorių atsirandančios solidariosios prievolės. Sutuoktinių atsakomybė pagal iki santuokos įregistravimo atsiradusias prievoles, iš dovanojimo ir paveldėjimo, taip pat išieškojimo iš bendro bei asmeninio sutuoktinių turto tvarka detalizuojama CK 3.110-3.114 straipsniuose.

Pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros - dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-482/2008). Sutuoktiniai prieš trečiuosius asmenis gali atsakyti ir subsidiariai, tačiau šios rūšies prievolės nagrinėjamoje byloje aptariamais klausimais nereikšmingos, todėl plenarinė sesija dėl jų nepasisako.

Plenarinė sesija pažymi, kad sutuoktinių (vieno iš jų ar abiejų) prisiimtų prievolių tinkamas kvalifikavimas yra reikšmingas tiek sutuoktinių santykiams su kreditoriais, tiek ir tarpusavio sutuoktinių santykiams. Kreditoriaus ir sutuoktinių santykiuose priklausomai nuo to, kokia prievolė atsiranda – asmeninė ar bendroji, kreditorius įgyja vieną arba du skolininkus, net ir tada, kai sandorį su kreditoriumi yra sudaręs vienas iš sutuoktinių. Sutuoktinių tarpusavio santykiuose prievolės kvalifikavimas yra reikšmingas, pavyzdžiui, asmenines sutuoktinių prievoles vykdant iš bendro turto (CK 3.115 straipsnis), padalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.118 straipsnis).

Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Asmeninėmis prievolėmis pripažįstamos iki santuokos įregistravimo atsiradusios prievolės (CK 3.110 straipsnio 1 dalis), iš dovanojimo sutarčių ir paveldėjimo kylančios prievolės, išskyrus atvejus, kai dovana ar palikimas buvo gauti kaip bendras turtas (CK 3.111 straipsnis), baudos už vieno iš sutuoktinių padarytus teisės pažeidimus, taip pat žala, padaryta vieno iš sutuoktinių veiksmais (CK 3.115 straipsnio 1 dalis), kito asmens išlaikymo, mokestinės ir kitos prievolės. Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte. Išieškojimas pagal asmenines prievoles nukreipiamas į dalį bendrame turte tik po to, kai kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (CK 3.112 straipsnis).

Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1-3 dalys). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis).

Bendrose sutuoktinių prievolėse yra skolininkų (abiejų sutuoktinių) daugetas. Tokios prievolės gali būti solidariosios arba dalinės. Šios klasifikacijos teisinė reikšmė reiškiasi per prievolių vykdymo bei jų apimties ypatumus. Solidarioji skolininkų prievolė geriau užtikrina kreditorių teisių įgyvendinimą, nes, esant solidariajai prievolei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad prievolės kvalifikavimas kaip bendros prievolės pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1-5 punktus savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas. Plenarinė sesija pažymi, kad, sprendžiant ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidari, be CK 6.6 straipsnio, kaip bendrosios solidarias prievoles reglamentuojančios normos, kaip lex specialis taikytinos CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys. Pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų išlaikyti šeimos namų ūkiui ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, abu sutuoktiniai atsako solidariai. Solidarioji sutuoktinių prievolė pagal tokius sandorius neatsiranda, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga (CK 3.109 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad CK 3.109 straipsnio 2 dalis sistemiškai turi būti taikoma su šio straipsnio 3 dalimi, taip pat 4 dalimi, kurioje nustatyta sutuoktinio, prisiimančio ir vykdančio prievoles, susijusias su šeimos poreikių tenkinimu, pareiga elgtis lygiai taip pat apdairiai ir rūpestingai, kaip ir prisiimant ir vykdant savo asmenines prievoles. Pagal CK 3.109 straipsnio 3 dalį solidarioji prievolė neatsiranda, kai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, jeigu tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti.

Jeigu sutuoktinių prievolė nėra solidari pagal įstatymą ar sutartį, tokia bendroji sutuoktinių prievolė yra dalinė. Esant dalinei prievolei kiekvienas skolininkas (sutuoktinis) privalo vykdyti tik savo dalį. Skolininkai privalo prievolę įvykdyti lygiomis dalimis, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis), todėl esant bendrajai dalinei sutuoktinių prievolei teismas kiekvieną sutuoktinį įpareigoja įvykdyti tik jam tenkančią prievolės dalį.

Plenarinė sesija taip pat išaiškina, kad sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas. Kvalifikuodamas sutuoktinių prievoles teismas pirmiausia privalo identifikuoti ginčo santykį – ginčas tarp kreditoriaus ir sutuoktinio (sutuoktinių) ar tarp sutuoktinių. Nustatęs, kad nagrinėjamas ginčas yra kilęs tarp kreditoriaus ir sutuoktinio (sutuoktinių), teismas privalo identifikuoti kreditoriaus pareikštą reikalavimą – reikalavimas reiškiamas vienam ar abiem sutuoktiniams kaip bendraskoliams pagal CK 3.109 straipsnį. Kai kreditorius pareiškia reikalavimą vienam iš sutuoktinių, santuokos, taip pat pagal sudarytą sandorį panaudoto turto šeimos interesais faktas savaime nereiškia, kad prievolė yra bendra ir dalijama tarp sutuoktinių priteisiant kreditoriui pagal dalinės prievolės taisykles. Sandorį su vienu iš sutuoktinių sudaręs kreditorius gali remtis prievolės uždarumu (tik sandorį sudariusių šalių teisiniu ryšiu) reikalaudamas, kad ją asmeniškai įvykdytų sandorį sudaręs sutuoktinis. Kai kreditorius pareiškia reikalavimą abiem sutuoktiniams, teismas turi nustatyti, ar sutuoktinių prievolė yra solidari ar dalinė. Nagrinėdamas tarp sutuoktinių kilusį ginčą dėl prievolės kreditoriams kvalifikavimo teismas privalo nustatyti jos pobūdį vadovaudamasis CK 3.109 straipsniu. Pažymėtina, kad faktas, jog teismo sprendimu kreditoriaus naudai jau yra priteista iš vieno sutuoktinio, nesaisto turto padalijimo klausimą sprendžiančio teismo spręsti dėl prievolės pobūdžio, išskyrus atvejus, kai toks sprendimas abiem sutuoktiniams turi res judicata galią ar juo nustatyti faktai turi prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Dėl CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos taikymo bendroms sutuoktinių prievolėms

Bendroms sutuoktinių prievolėms, kurios turi būti vykdomos iš bendro turto pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą, priskiriamos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Kasaciniame skunde teigiama, kad 2003 m. gegužės 12 d. kasatoriaus su trečiuoju asmeniu sudaryta paskolos sutartimi prisiimta prievolė turi būti pripažinta bendra sutuoktinių prievole, vykdytina iš bendro turto pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nes paskolos sutarčiai turi būti taikoma CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Kasatoriaus teigimu, šią įstatyme nustatytą prezumpciją privalėjo paneigti ieškovė. Plenarinė sesija atkreipia dėmesį į tai, kad tokia kasatoriaus pozicija iš esmės remiasi teisės doktrinoje sutinkama nuomone, jog visi sandoriai, sudaryti nors vieno iš sutuoktinių, sukuria bendras prievoles abiem sutuoktiniams, nes sąžiningi kreditoriai negali būti priklausomi nuo sutuoktinių tarpusavio santykių, jų nelojalumo vienas kitam, piktnaudžiavimo vienas kito pasitikėjimu ar kitokių panašių priežasčių. Dėl to įrodinėti, kad prievolė yra asmeninė vieno sutuoktinio, o ne jų abiejų bendra, tenka tam asmeniui, kuris siekia paneigti prievolės bendrumo prezumpciją. Sprendžiant sutuoktinių atsakomybės klausimus CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija buvo taikyta ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ v. antstolė L. Uniokaitė ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2006; 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. A. A.¸ bylos Nr. 3K-3-117/2009; kt.). Plenarinė sesija su tokiais kasatoriaus argumentais nesutinka, kartu pažymėdama, kad yra būtina suvienodinti teismų praktiką aiškinant CK 3.92 straipsnio 3 dalies ir 3.109 straipsnio santykį. Nagrinėjamos bylos kontekste reikšminga yra pasisakyti dėl CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos prezumpcijos taikymo vieno iš sutuoktinių vardu sudarytos paskolos sutarčiai.

Kito sutuoktinio sutikimo prezumpciją įtvirtinanti CK 3.92 straipsnio 2 dalis yra įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuojančiame CK trečiosios knygos VI skyriaus antrajame skirsnyje. Sistemiškai CK 3.92 straipsnio 2 dalis susijusi su kitomis šio straipsnio dalimis dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, naudojimo, valdymo ir disponavimo reikalavimų. Šių normų tikslas yra apsaugoti tiek sandorio sudarymo procese nedalyvaujančio sutuoktinio, tiek ir kreditorių interesus. Kito sutuoktinio sutikimo prezumpcija nustatyta kreditoriaus interesais, kad šis, sudarydamas sandorius su sutuoktiniu, neturėtų tikrinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su sandorio sudarymu. Pažymėtina, kad ši prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Be to, sutikimo prezumpcija netaikoma sandoriams, kuriems sudaryti reikalingas rašytinis sutuoktinio sutikimas (CK 3.92 straipsnio 3 dalis), taip pat sandoriams dėl bendrosios jungtinės nuosavybės, kuriems sudaryti būtinas asmeninis sutuoktinio dalyvavimas ar kitam sutuoktiniui išduotas įgaliojimas (CK 3.92 straipsnio 4 dalis). Pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos gavėjas sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Pažymėtina, kad bendras sutuoktinių prievoles reglamentuojančiame CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma, tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Taigi nagrinėjamu atveju kasatoriaus ir trečiojo asmens paskolos sutartis galėtų būti priskirta prie antrosios grupės prievolių pagrindų, jeigu ji būtų sudaryta šeimos interesais. Tokiu atveju kasatorius, siekdamas, kad jo prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole ir padalyta tarp sutuoktinių, turėjo procesinę pareigą įrodyti, jog ši paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais (CPK 178 straipsnis). Būtent šią aplinkybę tyrė bylą nagrinėję teismai ir, nustatę, kad byloje nepateikta įrodymų, jog sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo paskolos sutartį pripažinti bendra prievole. Dėl nurodytų priežasčių plenarinė sesija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, netaikydamas CK 3.92 straipsnio 3 dalies ir nepriskirdamas pagal kasatoriaus su trečiuoju asmeniu sudarytą paskolos sutartį prisiimtos prievolės bendroms sutuoktinių prievolėms, tinkamai aiškino ir taikė CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir neišplėtė CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatytos sutikimo prezumpcijos sutartims, kurioms pagal įstatymą tokio sutikimo būtinumo nenustatyta.

Dėl bendrų dalinių sutuoktinių prievolių padalijimo

Minėta, kad bendros sutuoktinių prievolės gali būti dalinės arba solidarios ir tokia klasifikacija yra teisiškai reikšminga šeimos išoriniuose (kreditoriaus ir sutuoktinių) bei vidiniuose (sutuoktinių tarpusavio) teisiniuose santykiuose.

Prievolės solidarumas suteikia teisę kreditoriui reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu sutuoktiniai bendrai, tiek ir bet kuris jų skyrium, be to, tiek visą ją, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Aplinkybė, kad solidarieji skolininkai yra sutuoktiniai, turi reikšmės nukreipiant išieškojimą į turtą. Kreditorių, kuriems abu sutuoktiniai atsako solidariai, reikalavimai tenkinami iš asmeninio turto tik tada, jeigu reikalavimams visiškai patenkinti bendro sutuoktinių turto nepakanka (CK 3.113 straipsnis). Padalijant bendrą turtą solidariosios sutuoktinių prievolės pobūdis nesikeičia, jeigu nesutinka kreditorius. Pasisakydamas šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, kai santuoka nutraukiama, solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nemodifikuojamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K.–S. v. A. S., byla Nr. 3K-3-275/2007; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. G. J., bylos Nr. 3K-3-410/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. P. B., D. B., bylos Nr. 3K-7-229/2009; kt.). Pažymėtina, kad turto padalijimo bylose esant visų prievolės šalių (sutuoktinių ir kreditorių) sutikimui solidariosios prievolės gali būti modifikuojamos ir kitaip, pavyzdžiui, vieną iš sutuoktinių atleidžiant nuo prievolės vykdymo iš dalies, pakeičiant jas į asmenines šalių sutartomis dalimis ir pan.

Minėta, kad bendros sutuoktinių prievolės, kurios nepriskirtos prie solidariųjų, laikomos dalinėmis. Tokia šių prievolių teisinė prigimtis lemia ir sutuoktinių atsakomybės pagal tokias prievoles ypatumus, taip pat šių prievolių likimą padalijant bendrą sutuoktinių turtą. Tais atvejais, kai kreditorius reiškia ieškinį sutuoktiniams įrodinėdamas bendrą prievolę CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1-5 punktų pagrindu, atsakovais tokioje byloje trauktini abu sutuoktiniai, o nustačius, kad prievolė bendra – iš sutuoktinių priteisiama lygiomis dalimis, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis), o išieškojimas vykdomas iš bendro turto. Bendro turto padalijimo bylose, nepriklausomai nuo to, ar reikalavimas padalyti turtą pareikštas sutuoktinių ar kreditorių (CK 3.116 straipsnio 1 dalis), sutuoktinis ar abu sutuoktiniai turi teisę reikšti reikalavimą, kad bendroji dalinė sutuoktinių prievolė būtų padalyta tarp sutuoktinių. Tokiu atveju vadovaujantis CK 6.5 straipsniu prievolė padalijama lygiomis dalimis, jeigu kitaip nenustatyta įstatymų ar šalių susitarimu. Plenarinė sesija taip pat pabrėžia, kad turto dalijimo byloje, esant pareikštiems reikalavimams, turi būti padalijamos visos bendros dalinės sutuoktinių prievolės, nepriklausomai nuo to, suėjęs šių prievolių vykdymo terminas ar ne.

Nagrinėjamoje byloje kasatorius buvo pareiškęs reikalavimą padalyti tarp sutuoktinių iš paskolos sutarties su kreditoriumi J. A. kylančią prievolę, tačiau konstatavęs, kad ši prievolė nėra bendra sutuoktinių prievolė, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai dėl šios dalies kasatoriaus priešieškinio netenkino.

Dėl kreditorių procesinės padėties bendro turto padalijimo bylose

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto padalijimas gali neigiamai veikti sutuoktinių kreditorių interesus, todėl įstatyme įtvirtintos tam tikros procesinės kreditorių teisės, leidžiančios jiems įgyvendinti savo interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. Ž. v. A. Ž., bylos Nr. 3K-7-192/2007). Kreditorių teisių apsaugai skirtas CK 3.126 straipsnis, kurio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl turto padalijimo, privalo pareiškime dėl ieškinio nurodyti jam žinomus bendrus sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir apie bylos iškėlimą jiems pranešti, nusiųsdamas jiems pareiškimo dėl ieškinio kopiją. Pažymėtina, kad CK 3.126 straipsnio 2 dalies reikalavimų sutuoktiniai privalo laikytis nepriklausomai nuo to, kokiu būdu nutraukiama santuoka, t. y. nepriklausomai nuo to, ar byla nagrinėjama ginčo teisenos ar ypatingosios teisenos tvarka (CPK 381 straipsnis). Reikalavimas nurodyti sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius pareiškime ar ieškinyje dėl santuokos nutraukimo įtvirtintas ir proceso teisės normose (CPK 382 straipsnio 5 punktas, 539 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 3 dalies 4 punktas). Vieno ar abiejų sutuoktinių kreditoriai gali savo iniciatyva įstoti į bylą dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo kaip tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus (CK 3.126 straipsnio 1 dalis).

Plenarinė sesija pažymi, kad turto padalijimo bylose, kuriose pareikštas sutuoktinių reikalavimas padalyti bendras dalines prievoles, kreditoriai trauktini dalyvaujančiais asmenimis, nes tokio reikalavimo išsprendimas turi įtakos kreditorių teisėms ir pareigoms. Plenarinė sesija taip pat išaiškina, kad tokių kreditorių procesinė padėtis gali būti skirtinga priklausomai nuo nagrinėjamų ginčų ir pareikštų reikalavimų pobūdžio. Jeigu dėl prievolės pobūdžio ir jos padalijimo tarp sutuoktinių ir kreditoriaus yra kilęs ginčas ir jis sprendžiamas teisme, reikalavimas padalyti prievolę turi būti nagrinėjamas tik pagal ginčo teisenos taisykles pareiškus ieškinį kreditoriui kaip atsakovui. Tačiau tais atvejais, kai tarp sutuoktinių ir kreditoriaus nėra ginčo dėl prievolės pobūdžio bei padalijimo ir į bylą pateikiamas kreditoriaus sutikimas dėl pareikšto reikalavimo padalyti prievolę, kreditoriai traukiami į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis). Tokiais asmenimis į bylą traukiami ir solidarų reikalavimą į sutuoktinius turintys kreditoriai, išreiškę savo sutikimą dėl prievolių modifikavimo.

Pažymėtina, kad teismas neturi teisės spręsti dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Jeigu nagrinėjant bylą paaiškėja, kad ieškinio reikalavimas gali būti nukreiptas dar kitiems byloje nedalyvaujantiems asmenims, ieškovo prašymu teismas gali patraukti šiuos asmenis dalyvauti byloje atsakovais (CPK 43 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo sprendimas neturi res judicata galios neįtrauktiems dalyvauti bylose asmenims. Jeigu tokių asmenų teisės yra pažeistos, jie turi teisę reikalauti atnaujinti procesą (CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktas) arba pareikšti ieškinį teisme savo teisėms ir teisėtiems interesams ginti (CPK 279 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010). Plenarinė sesija taip pat pažymi, kad, kreditoriui pareiškus pareiškimą dėl proceso atnaujinimo ir teismui priėmus nutartį atnaujinti procesą, byla atnaujinama tik dėl su kreditoriaus reikalavimu susijusios bendro turto padalijimo dalies. Kiti santuokos nutraukimo byloje išspręsti klausimai (santuokos nutraukimo, išlaikymo vaikams ar sutuoktiniams priteisimas ir pan.) nesusiję su kreditorių reikalavimais, todėl dėl šios dalies byla neatnaujinama.

Dėl sutuoktinių atsakomybės procesinių aspektų

Plenarinė sesija taip pat pažymi, kad Lietuvos teismų praktikoje nėra vienareikšmiškos pozicijos dėl to, kokioje civilinio proceso stadijoje gali būti nustatomas bendros sutuoktinių prievolės pobūdis bei išieškojimas pagal bendrą prievolę nukreipiamas į sutuoktinio turtą.

Nagrinėdamas teismo sprendimo vykdymo stadijoje kilusius ginčus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai išieškojimas vykdomas iš bendro sutuoktinių turto (pvz., CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1-6 punktai, 2 dalis), nereikia išduoti naujo vykdomojo dokumento, kuriame skolininku būtų nurodytas ir skolininko sutuoktinis kaip solidarusis skolininkas, ir skolininkui priklausančios turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, dalies nustatymo procedūros (nustatytos CPK 667 straipsnyje) nereikia atlikti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ v. L. U., A. Z. ir J. Z., bylos Nr. 3K-3-35/2006), antstolis turi teisę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl galimybės nukreipti išieškojimą į bendrą sutuoktinių turtą išaiškinimo CPK 589, 593 straipsnių pagrindu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. antstolė N. Šiugždaitė, M. V., S. V., bylos Nr. 3K-3-607/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolė N. Šiugždaitė v. K. J., T. O., V. O., bylos Nr. 3K-7-242/2009). Taip pat, nors ir pasisakęs, kad abu sutuoktiniai teismo procese turi dalyvauti bendraatsakoviais, kai civilinė atsakomybė pagal prievolės prigimtį tenka abiem sutuoktiniams, bei konstatavęs, kad be teismo sprendimo antstoliui nukreipus išieškojimą į sutuoktinio turtą buvo pažeistos proceso teisės normos, kasacinis teismas, vykdydamas teisingumą individualioje byloje, yra palikęs galioti teismų sprendimus, kuriais buvo nustatytas prievolės bendrumas sutuoktiniui apskundus antstolio veiksmus Civilinio proceso kodekso XXXI skyriuje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š., I. Š. v. UAB ,,Gabuva“, UAB ,,Giraitės vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-149/2008).

Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakoma, kad teismo sprendimo ar sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimas negali keisti sprendimo esmės: jeigu teismas priėmė sprendimą tik dėl vieno atsakovo, tai išaiškinti sprendimą ar vykdymo tvarką taip, kad jis sukelia teisių ir pareigų kitam asmeniui, negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. T. v. antstolė N. Šiugždaitė, K. S., B. A. S., bylos Nr.3K-3-81/2010).

Suvienodindama kasacinio teismo praktiką civilinėse bylose dėl išieškojimo pagal sutuoktinių prievoles plenarinė sesija išaiškina, kad prievolės vykdymui iš bendro sutuoktinių turto būtina nustatyti prievolės pobūdį, t. y. ji yra asmeninė ar bendra (dalinė ar solidarioji), todėl tokios prievolės pobūdį ir galimybę išieškoti iš bendrosios jungtinės nuosavybės gali nustatyti tik teismas. Antstolio veiklos ribas visų pirma apibrėžia antstoliui nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Vienas iš vykdomųjų dokumentų yra vykdomasis raštas, išduotas teismo sprendimo pagrindu. Jei nėra teismo sprendimo dėl antrojo sutuoktinio, antstolis negali priimti patvarkymo išieškoti iš bendro turto, nes tai reikštų teismo sprendimo pakeitimą ir CPK 586 straipsnio pažeidimą, t. y. vykdymo veiksmai būtų atlikti be vykdomojo dokumento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas Hansabankas v. antstolis A. Bložė, bylos Nr. 3K-7-114/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. B.-H., N. M. H. v. antstolis D. Šidlauskas, bylos Nr. 3K-3-567/2009; 2010 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. T. v. antstolė N. Šiugždaitė, K. S., B. A. S., bylos Nr.3K-3-81/2010). Plenarinė sesija taip pat pažymi, kad išieškojimui iš bendro sutuoktinių turto netaikytini teismo sprendimo išaiškinimo (CPK 278 straipsnis) ar šio procesinio sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo (CPK 589 straipsnis) institutai. Naujo skolininko (kito sutuoktinio) įtraukimas taikant šiuos institutus reikštų procesinio sprendimo pakeitimą nustatant teises bei pareigas byloje nedalyvavusiam asmeniui. Išieškojimas iš kito sutuoktinio turto negali būti pasiektas ir išieškotojui skundžiant antstolio veiksmus, kuriais atsisakyta tai padaryti. Pažymėtina, kad vykdymo stadijoje jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo prievolę vykdyti įpareigotas vienas iš sutuoktinių, tai eliminuoja bendrosios dalinės prievolės galimybę. Tokiu atveju kitas sutuoktinis gali būti atsakingas tik esant solidariajai bendrai sutuoktinių prievolei.

Į kreditoriaus reikalavimą vykdyti prievolę iš bendro sutuoktinių turto prievolės asmeniškai neprisiėmęs sutuoktinis turi teisę pareikšti visus atsikirtimus bei naudotis visomis procesinėmis teisėmis įrodinėdamas, kad reikalavimui tenkinti iš bendro sutuoktinių turto nėra CK 3.109 straipsnyje nustatytų pagrindų. Šiomis teisėmis asmuo visa apimtimi galės pasinaudoti tik tuo atveju, jeigu byla nagrinėjama ginčo teisenos tvarka kreditoriui pateikus ieškinį abiem sutuoktiniams kaip atsakovams bei įrodinėjant CK 3.109 straipsnio taikymo sąlygas.

Dėl nurodytų priežasčių plenarinė sesija išaiškina, kad tuo atveju, kai bylos nagrinėjimo metu kitas sutuoktinis nebuvo įtrauktas atsakovu, kreditorius turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį šiam sutuoktiniui įrodinėdamas CK 3.109 straipsnio taikymo pagrindus, jeigu tai leidžia prievolės prigimtis.

Dėl teismo vaidmens sutuoktinių turto padalijimo ginče

CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga šeimos bylose būti aktyvus. Pagal šio straipsnio 1-4 dalis aktyvus teismas reiškia ne tik teismo teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, tačiau ir pareigą siekti, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai, imtis priemonių sutaikyti šalis (CK 3.64 straipsnis, CPK 384 straipsnio 3 dalis), teisę peržengti pareikštų reikalavimų ribas, taikyti alternatyvų asmens (ar vaiko) teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CK 3.183 straipsnio 2 dalis) ir specialias laikinąsias apsaugos priemones, išvardytas CK 3.65 straipsnio 2 dalyje. Nurodytos įstatymo nuostatos yra vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. CPK 376 straipsnio nuostatos nuosekliai įgyvendinamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad kiekvienu atveju, kada nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir interesais susijęs elementas, t. y. šeimos teisinių santykių elementas, vaiko teisių ir interesų apsaugai skirtinas ypatingas dėmesys, o teismas, nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. S. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-98/2007). Tais atvejais, kai dalijant sutuoktinių turtą paaiškėja, kad vienas iš sutuoktinių nevykdo išlaikymo prievolės, išlaikymo įsiskolinimas turi būti priteistas iš sutuoktinio nepilnamečio vaiko naudai ir nesant pareikšto tokio reikalavimo (CK 3.118 straipsnio 2 dalis, CPK 376 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Z. v. S. Z., bylos Nr. 3K-3-538/2006). Išlaikymo įsiskolinimas gali būti priteisiamas CK 3.196 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytomis formomis, t. y. konkrečia pinigų suma arba priteisiant vaikui tam tikrą turtą. Kokia forma priteisti išlaikymo įsiskolinimą, priklauso nuo reikalavimo, tačiau įstatyme (CPK 376 straipsnio 3 dalis) leidžiama teismui nustatyti ir kitokia forma, jeigu tai labiau atitinka vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. R. S., bylos Nr. 3K-3-469/2006; kt.). Taigi proceso teisės normomis teismas įgalinamas siekti apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, ginti nedarbingų, paramos reikalingų ir kitų socialiai pažeidžiamų šeimos narių interesus, nes šių asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą.

Plenarinė sesija pažymi, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtyje. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose. Nagrinėjamoje byloje kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai nebuvo aktyvūs, todėl liko neišspręsti visi klausimai, susiję su kasatoriaus vykdytais įsipareigojimais kreditoriams. Plenarinė sesija atmeta tokius argumentus kaip nepagrįstus. Sutuoktinių įsipareigojimai kreditoriams yra susiję su jų tarpusavio turtinėmis teisėmis ir pareigomis byloje pareikštų reikalavimų padalyti bendrą turtą apimtimi. Pagal CK 3.88 straipsnį preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė. Ginčo šalių bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigė teismo sprendimu padalijus bendrą turtą (CK 3.100 straipsnio 6 punktas). Jeigu nėra vieno iš sutuoktinių prašymo, kad dalijamas tik turtas, bendrai įgytas iki tada, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium, teismo sprendimu padalijamas turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos (CK 3.127 straipsnio 1, 2 dalys). Nagrinėjamoje byloje kasatorius nebuvo pareiškęs reikalavimo kreditoriams sumokėtas sumas pripažinti išmokėtomis iš asmeninių lėšų ir taip CK 3.98 straipsnio pagrindu siekti teisės į kompensaciją. Kadangi abu sutuoktiniai šiame procese dalyvauja lygiomis teisėmis, vadovaujantis rungimosi ir dispozityvumo principais, byloje nenustatyta šių principų išimtis pateisinančių aplinkybių, kurios teismui sudarytų pagrindą kasatoriaus nurodytų reikalavimų apimtimi veikti vieno iš sutuoktinių interesais, tai pagrindo konstatuoti CPK 376 straipsnio pažeidimą nėra.

Dėl nukrypimo nuo lygių dalių principo

Pagal CK 3.127 straipsnio 3 dalį turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė sutuoktinių turto dalis ir priteisė ieškovei kasatoriui tenkančią dalį natūra įpareigodami ją išmokėti jam piniginę kompensaciją. Kadangi, kaip kasaciniame skunde nurodė kasatorius, skundas teikiamas dėl buto dalių nustatymo ir piniginės kompensacijos dydžio, plenarinė sesija nepasisako dėl buto padalijimo būdo, tačiau pasisako dėl nukrypimą nuo lygių dalių principo reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis). Šia prezumpcija padalydamas bendrą turtą teismas privalo vadovautis, jeigu nenustato CK 3.123 straipsnyje nurodytų pagrindų, kurios leidžia teismui nukrypti nuo bendro turto lygių dalių principo ir vienam sutuoktiniui priteisti didesnę turto dalį. Teismas gali nukrypti nuo lygių dalių principo atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes (CK 3.123 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas CK 3.123 straipsnio taikymo praktiką yra išaiškinęs, kad, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normas, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus; vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-251/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-479/2009; kt.). Taigi, pavyzdžiui, vien tik faktas, kad nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta yra nustatyta su sutuoktiniu, savaime nėra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pasisakęs, kad kiekvienu atveju nukrypimo nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių mastas ir turto padalijimo būdas priskirtini teismo diskrecijai, įvertinant individualias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-301/2007; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-479/2009; kt.).

Apeliacinės instancijos teismas pasisakydamas dėl nelygių dalių nustatymo atsižvelgė į įvairias aplinkybes: dalytino turto pobūdį, teisių į butą suvaržymą įkeitimu, ieškovės gaunamas pajamas, jos galimybes mokėti kreditą bankui bei kitas, ir sprendė, kad byloje buvo realus poreikis ir teisinis pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Ginčydamas apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl turto dalių nustatymo kasatorius išskiria tik kai kurias aplinkybes iš nurodytųjų abiejų instancijų procesiniuose sprendimuose.

Plenarinė sesija atmeta kasatoriaus argumentus, kad sutuoktinio pajamos nėra reikšminga aplinkybė CK 3.123 straipsnio 1 dalies prasme. Sutuoktinio gaunamos pajamos tiesiogiai susijusios su jo turtine padėtimi, kuri CK 3.123 straipsnio 1 dalyje įvardyta kaip pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo, todėl tai reikšminga teismui sprendžiant dėl CK 3.123 straipsnio taikymo.

Plenarinė sesija taip pat atmeta kasatoriaus argumentus, kad išlaikymo vaikams periodinėmis išmokomis priteisimas sudaro pagrindą nenukrypti nuo lygių dalių principo. Išlaikymo vaikams priteisimo (CK 3.194 straipsnis) faktas, savaime nepašalina nepilnamečių vaikų interesų kaip pagrindo, į kurį teismas turi atsižvelgti padalydamas sutuoktinių bendrą turtą nelygiomis dalimis (CK 3.123 straipsnis). CK 3.3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šeimos įstatymai ir jų taikymas turi užtikrinti šeimos ir jos reikšmės visuomenėje stiprinimą, šeimos narių tarpusavio atsakomybę už šeimos išsaugojimą ir vaikų auklėjimą, galimybę visiems šeimos nariams tinkamai įgyvendinti savo teises ir apsaugoti nepilnamečius vaikus nuo netinkamos kitų šeimos narių bei kitų asmenų ir kitokių veiksnių įtakos. Toks teisinis reguliavimas reikalauja atitinkamo tėvų ir vaikų teisių įgyvendinimo, į jį privalo atsižvelgti ir teismas, inter alia padalydamas turtą pagal CK 3.123 straipsnį. Byloje nustatyta, kad padalijamas butas yra keturių kambarių, du nepilnamečiai sutuoktinių vaikai yra skirtingų lyčių, todėl yra siektina, kad kiekvienas iš jų turėtų galimybę turėti atskirą gyvenamąją erdvę – kambarį. Plenarinė sesija sprendžia, kad vaikų gyvenamąją vietą nustačius su ieškove, ši aplinkybė yra teisiškai reikšminga ir kartu su kitomis teismų nustatytomis aplinkybėmis sudarė pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo padalijant bendrą turtą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, plenarinė sesija konstatuoja, kad, nustatydamas nelygias turto dalis, apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl naikinti teismo nutartį nėra pagrindo.

Dėl turto vertės ir piniginės kompensacijos dydžio nustatymo

Objektyvus dalijamo turto vertės nustatymas yra viena iš esminių teisingo turto padalijimo garantijų. Dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis). Toks įstatyminis reguliavimas, kasatoriaus nuomone, reiškia, kad turėtų būti nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną galiojančios dalijamo turto rinkos kainos, o jeigu byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, – tai šio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo dieną galiojančios kainos, nes tik įsiteisėjus teismo sprendimui pasibaigs bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Iš esmės toks kasatoriaus aiškinimas grindžiamas lingvistiniu turto vertės nustatymo momentą reglamentuojančio CK 3.119 straipsnio aiškinimu sistemiškai jį siejant su bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigą nustatančiu CK 3.100 straipsniu. Su tokiais kasatoriaus argumentais plenarinė sesija sutinka tik iš dalies. Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Taikant tik lingvistinį aiškinimo metodą CK 3.119 straipsnio reikalavimų įvykdymas galėtų būti įmanomas tik idealiai susiklosčius aplinkybėms. Tuo tarpu priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi duomenimis, nustatomais iš byloje surinktų įrodinėjimo priemonių. Minėta, kad bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamo turto vertę turi sutuoktiniai (CPK 178, 382 straipsnio 4 punktas). Dėl nurodytų priežasčių plenarinė sesija konstatuoja, kad teismas gali nustatyti dalijamo turto vertę ir jos nustatymo momentą tokiomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias vykdydamos savo procesines pareigas yra pateikusios ginčo šalys, išskyrus atvejus, kai teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, savo iniciatyva renka įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių bylą nagrinėją teismai turėjo būti aktyvūs dėl reikalavimų dėl turto padalijimo ir rinkti įrodymus savo iniciatyva, todėl teismai pagrįstai vadovavosi tais duomenimis, kuriuos nustatė iš šalių pateiktų dokumentų. Bylos nagrinėjamo metu šalys pateikė išrašus iš Nekilnojamojo turto registro, taip pat kelias kvalifikuotų nekilnojamojo turto vertintojų sudarytas padalijamo buto vertinimo ataskaitas, pagrindžiančias turto vertę įvairiu metu: 2008 m. spalio 16 d. – 290 000 Lt, 2009 m. sausio 14 d. – 254 000 Lt, 2009 m. vasario 7 d. – 291 000 Lt, 2009 m. rugpjūčio 20 d. – 202 000 Lt ir 2009 m. rugsėjo 28 d. – 245 000 Lt. Paskutinės dvi iš jų buvo pateiktos bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nustatydamas padalijamo turto vertę teismas turėtų atsižvelgti į bylos nagrinėjimo metu įvykusius dalijamo turto pokyčius. Turto vertė gali būti nustatoma remiantis VĮ Registrų centro, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais; šalys taip pat gali sutarti dėl dalijamo turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilėje byloje A. L. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-251/2006). Bylą nagrinėję teismai analizavo šalių pateiktus įrodymus, savo išvadas papildomai pagrįsdami ir nekilnojamojo turto vertės kritimu kaip visiems žinoma aplinkybe (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Ištyręs įrodymus pirmosios instancijos teismas sprendė, kad dalijamo buto vertė yra 254 000 Lt ir nuo šios vertės apskaičiavo mokėtiną kasatoriui kompensaciją. Taigi teismo nustatyta buto vertė yra net didesnė, nei nurodyta vėliau apeliacinėje instancijoje šalių pateiktose turto vertinimo ataskaitose (202 000 Lt ir 245 000 Lt). Dėl nurodytų priežasčių plenarinė sesija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė CK 3.119 straipsnį bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos šios normos aiškinimo ir taikymo praktikos.

Dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo įsiskolinimo

Tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus nustatyta ir CK 3.192 straipsnio 1 dalyje. Šios abiejų tėvų (tiek gyvenančio kartu su vaiku, tiek ir atskirai nuo jo) pareigos vykdymo tvarka detalizuota CK trečiosios knygos antrajame skirsnyje. Vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų atsakomybė už vaiko gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes įtvirtinta ir 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Abiejų tėvų pareiga vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu taip pat nustatyta Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje.

Pareiga išlaikyti savo vaikus yra sudėtinė tėvų valdžios dalis (CK 3.155 straipsnio 1 dalis, 3.156 straipsnis). Abu tėvai privalo teikti išlaikymą proporcingai savo turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 3 dalis). Tėvų pareiga išlaikyti vaikus yra asmeninė turtinė (lot. intuitu personae), todėl jos negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jos vykdyti. Vienam iš tėvų nevykdant išlaikymo prievolės, toks elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip pagrindas riboti tėvų valdžią (CK 3.180 straipsnio 1 dalis). Šios pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas negali būti pateisinamas bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, išvykimu ar kitokiomis priežastimis. Tais atvejais, kai tėvai gyvena skyrium, vieno iš tėvų, kuris gyvena atskirai nuo vaiko, pareigų prižiūrėti vaiką ir įgyvendinti tėvų valdžią (inter alia materialiai išlaikyti vaikus) turinys nesikeičia, kinta jų vykdymo sąlygos.

Nepilnamečių vaikų išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu (CK 3.192 straipsnio 1 dalis). Jeigu nepilnamečio vaiko tėvai (ar vienas iš jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, išlaikymą priteisia teismas pagal vieno iš tėvų, globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį (CK 3.194 straipsnio 1 dalis). Išlaikymas taip pat priteisiamas, jeigu tėvai, nutraukdami santuoką ar pradėdami gyventi skyrium, nesusitarė dėl savo nepilnamečių vaikų išlaikymo (CK 3.194 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nepilnamečių vaikų išlaikymo pareigos aiškinimo, jos svarbos, santykio su kitomis tėvų teisėmis ir pareigomis auklėjant ir prižiūrinti vaikus yra suformuota ir nuosekliai plėtojama prioritetiškai ginant vaikų teises ir interesus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. R. S., bylos Nr. 3K-3-469/2006; 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. E. J., bylos Nr. 3K-3-37/2010; kt.).

Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimo priteisimo, yra konstatavęs, kad išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. T. v. R. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-21/2007; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009).

Plenarinė sesija nesutinka su kasatoriaus skunde išdėstytais argumentais, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai priteisė vaikų išlaikymo įsiskolinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, kad jis teikiamas tik iš dalies, t. y. netenkinant visų būtinų vaiko poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-14/2008). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kasatorius nuo 2008 m. sausio 10 d. neteikė vaikams išlaikymo, todėl iš jo nuo šios dienos priteisė po 500 Lt išlaikymą kas mėnesį kiekvienam vaikui. Nustatydami išlaikymo dydį teismai pagrindė savo sprendimą dėl šios dalies kasatorius apeliacinės instancijos teismo nutarties neginčija. Teismai taip pat nustatė, kad kasatorius paliko šeimą 2006 m. rugpjūčio 10 d. ir laikotarpiu iki 2008 m. sausio 10 d. prie vaikų išlaikymo prisidėjo epizodiškai. Tokį prisidėjimą prie išlaikymo apeliacinės instancijos teismas pripažino nepakankamu. Taigi nustatęs, kad išlaikymas buvo teikiamas tik iš dalies bei priteisdamas įsiskolinimą skaičiuojant po 300 Lt kas mėnesį kiekvienam vaikui, apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė CK 3.200 straipsnį bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios normos taikymo ir aiškinimo praktikos.

Teismai taip pat pagrįstai nelaikė išlaikymu vaikams kasatoriaus įmokų vykdant įsipareigojimus bankui pagal kredito sutartį.

Išlaidos, susijusios su būsto įsigijimu (tarp jų ir kreditų mokėjimo bankui) yra priskirtinos prie bendrosios jungtinės nuosavybės įsigijimo bei šio turto dalijimo klausimų ir negali būti sutapatinamos su CK trečiosios knygos XII skyriaus antrajame skirsnyje nustatyta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus.

Dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą

Pagal CPK 331 straipsnio 4 dalį apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas turi būti motyvuotas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamių apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, motyvų faktas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, savaime nėra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. notarė D. Marcinkevičienė, bylos Nr. 3K-3-452/2008; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006; kt.). Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolis A. B. v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-603/2008). Apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria teismas pritarė pirmosios instancijos teismo motyvams, negalima laikyti nemotyvuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. D. V. bylos Nr. 3K-3-495/2009). Plenarinė sesija atmeta kasatoriaus argumentus dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas netikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nes tik pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui. Tokie teiginiai neatitinka skundžiamos nutarties turinio, iš kurio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apelianto pateiktus argumentus, tyrė įrodymus, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes bei pritarė pirmosios instancijos teismo motyvams, taigi tinkamai motyvavo savo nutartį ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

Dėl kitų kasacinio teismo argumentų

Kasatorius teigia, kad buvo pažeistos CPK 185 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės. Šios teisės normos esmė yra ta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Bylą nagrinėję teismai, laikydamiesi įrodymų vertinimo taisyklių, laikė įrodytomis ir nustatė visas tinkamam materialiosios teisės normų taikymui ir teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Kasaciniame skunde išdėstyti teisiniai argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimo yra grindžiami kasatoriaus pasirinktiniais duomenimis, išskirtais iš byloje esančių duomenų visumos. Tokia argumentacija vertinama kaip kasacijos dalyko nesuformulavimas. Plenarinė sesija taip pat nepasisako dėl kitų kasaciniame skunde pateiktų argumentų kaip teisiškai nereikšmingų ir nesudarančių kasacijos pagrindų pagal CPK 346 straipsnio 2 dalį.

Vadovaudamasi išdėstytais motyvais plenarinė sesija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą nutartį, kurią naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus kasacinio skundo, iš kasatoriaus į valstybės biudžetą priteisiamos šios bylinėjimosi išlaidos: nesumokėta už kasacinį skundą žyminio mokesčio dalis – 2365 Lt, kurios sumokėjimas buvo atidėtas iki bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme, ir 109,98 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. A. į valstybės biudžetą 2365 (du tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt penkis litus) Lt žyminio mokesčio ir 109,98 Lt (vieną šimtą devynis litus 98 ct ) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Šis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimas yra galutinis, neskundžiamas ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

%full%
%short%