ES investicinių arbitražo sprendimų pripažinimas ir įgyvendinimas

ES investicinių arbitražo sprendimų pripažinimas ir įgyvendinimas labai ribotas, bet vis dar realus su trečiosiomis šalimis bei trečiosiose šalyse

2023 m. pabaigoje Vokietijos Aukščiausiasis Teismas priėmė svarbų sprendimą, kuriuo leido vykdyti investicinio arbitražo tribunolo sprendimą, priimtą Vokietijos ir Indijos investicijų apsaugos sutarties pagrindu. Teismas konstatavo, jog toks arbitražo sprendimo vykdymas yra suderinamas su ES teise ir neprieštarauja Europos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikai, kurio Komstroy sprendime tiesiogiai pasisakyta, jog ES šalys gali susitarti dėl investicinio arbitražo pagal Energetikos chartijos sutartį su trečiosiomis ne ES šalimis.

Apie ES investicinių sutarčių nutraukimą bei investicinių arbitražų tarp ES šalių pabaigos erą parašyta ir pasisakyta jau nemažai, todėl gali atrodyti, kad tai jau yra vakarykštės dienos tema 2 . Istorija, prasidėjusi dar 2018 m., kai ESTT Achmea byloje uždraudė investuotojams bylinėtis su ES valstybėmis tarptautiniame arbitraže, rodos, turėjo pasibaigti 2020 m. ES lygiu įsigaliojus politiniam susitarimui dėl ES valstybių narių dvišalių investicijų sutarčių nutraukimo. Tai turėjo būti ES investicinio arbitražo eros pabaiga.

Kita vertus, visų su vykstančiais ar net jau pasibaigusiais arbitražo procesais susijusių problemų minėtas ES susitarimas neišsprendė, todėl iki šiol tęsiasi nemažai tiek pačių arbitražo procesų pagal vidines ES investuotojų apsaugos sutartis, tiek teisminės bylos dėl arbitražo sprendimų, susijusių su vidinėmis ES investuotojų apsaugos sutartimis, pripažinimo ir vykdymo.

Viena yra aišku – ateityje ES investuotojai bylinėtis su ES valstybėmis arbitraže tikrai nebegalės, todėl turės ieškoti kitų teisių gynimo būdų ir ginčus sprendžiančių institucijų. Šiandien tai tie patys ES nacionaliniai teismai, iš kurių tikėtis nešališko ir objektyvaus proceso politiškai jautriose bylose prieš užsienio investuotojus ne visada įmanoma. Todėl pastaruoju metu vis dažniau kalbama arba apie naujo Investicijų apsaugos teismo įkūrimą ES lygiu, arba apie Europos Žmogaus Teisių Teismo vaidmens didėjimą, bandant ginti investuotojų teises Europos žmogaus teisių konvencijos saugomos nuosavybės teisių apsaugos pagrindais 3 . Juo labiau, kad pats Europos Žmogaus Teisių Teismas pvz. byloje BTS v Slovakija yra pareiškęs, kad arbitražo sprendimas kvalifikuotinas kaip saugoma teisė, todėl atsisakymas jį pripažinti ir vykdyti reiškia teisės į nuosavybę pažeidimą 4 .

Įdomu tai, kad nors ES lygiu klausimas dėl investicinio arbitražo, rodos, baigtas, arbitražo tribunolai gali turėti ir vis dar dažniausiai turi kitokią nuomonę dėl savo jurisdikcijos. Vyraujanti užsienio arbitražo tribunolų pozicija yra ta, kad tarptautiniai valstybių įsipareigojimai negali būti paneigti ES teisės viršenybės ir vienodo ES teisės taikymo bei aiškinimo poreikio argumentais. Kita vertus, net ir gavus palankų arbitražo sprendimą, realybė šiandien tokia, kad jo pripažinti ir vykdyti ES šalyse nepavyks. ESTT pozicija griežta ir pakartota ne kartą jau eilėje bylų: pirmoji buvo minėta Achmea byla, vėliau sekė nesėkmingas investuotojų bandymas su Energetikos chartija Komstroy byloje, kurioje ESTT Didžiosios kolegijos 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendime buvo pakartota ta pati teismo pozicija, o 2021 m. spalio 26 d. sprendime byloje PL Holdings ESTT pasisakė, jog ir ad hoc arbitražiniai susitarimai, tapatūs investicijų skatinimo sutartyse esančiai arbitražinei išlygai, taip pat nėra galimi. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. sausio 18 d. civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-916/2022 pakartojęs, jog investiciniai arbitražai tarp ES valstybių narių – negalimi.

Taigi, ES nacionaliniai teismai ir ES valstybės neturi kito pasirinkimo, kaip tik atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti tokius sprendimus, nes jei jų nevykdys, ES laikys tai neleistina valstybės pagalba, kuri reiškia galimas ES Komisijos baudas nepaklusnių ES valstybių atžvilgiu.

Kita vertus, ką patvirtino ir praėjusių metų nacionalinių ne ES šalių teismų praktika: tokie investicinio arbitražo sprendimai, jų nepripažinus ES šalyse, gali susilaukti teigiamo teismų verdikto trečiosiose šalyse: pvz., Didžiosios Britanijos ir Australijos teismai yra leidę vykdyti investicinio arbitražo sprendimus net pagal vidines ES investicijų apsaugos sutartis. Nors trečiosios šalys šiuo klausimu nėra vieningos, tačiau tų, kurios leidžia tokių sprendimų vykdymą, pozicija grindžiama tuo, jog jų atžvilgiu ES teisė neturi pirmenybės ir nepaneigia jų tarptautinių įsipareigojimų kitų tarptautinių sutarčių, tokių kaip ICSID konvencija, Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių ar pan., pagrindu. 

Priėmus minėtą Vokietijos sprendimą, matyti, kad ES investuotojams taip pat suteikta vilties pačiose ES valstybėse pripažinti arbitražo sprendimus, nors ir ne ES valstybių atžvilgiu, bet tų, kurie susiję su trečiosiomis ne ES šalimis.

Ar minėtos 2023 m. tendencijos suteikia daugiau optimizmo ES investuotojams? Matyt, kad ne, nes akivaizdu, jog pasirinkimas eiti prieš vėją gali kainuoti daugiau, nei vėliau iškovoti trupinėliai trečiosiose šalyse. Juo labiau, kad net ir teisinė sumaištis dėl tinkamo investuotojų teisių apsaugos trūkumo ES bei kaltinimai ES, tapus nepatrauklia investuotojams, neatbaido ES politikų bei demonstruoja ES užsispyrimą ir toliau laikytis savo griežtos pozicijos prieš investicinius arbitražus: kelios ES šalys jau yra atsisakę pasirašyti modernizuotos Energetikos chartijos variantą, o ES Komisija kartu su nemažu skaičiumi ES valstybių narių pareiškė apie ketinimą iš viso pasitraukti iš šios sutarties, nepaisant vis didėjančio investicinių arbitražų skaičiaus pagal šią tarptautinę daugiašalę sutartį. 

Tokios tendencijos ES investuotojams ir toliau kelia nemažai nerimo bei rūpesčio dėl tinkamos jų teisių apsaugos ginčų su ES valstybėmis atvejais. ES lygiu šios problemos pamažu sprendžiamos, bet lėtai, todėl iki šiol taip ir neaišku, koks tas alternatyvus teisių apsaugos mechanizmas bus. Kaip Hašeko knygos personažas kareivis Šveikas yra pasakęs: „Kaip bus, kaip nebus – kaip nors visada bus, niekada dar nebuvo, kad kaip nors nebūtų.“ Tikrai taip, bet neaiškumas investuotojams kainuoja daug. 

Straipsnio autorius: Prof. Dr. Solveiga Vilčinskaitė, "Glimstedt" vadovaujančioji partnerė, ginčų grupės vadovė

Šį ir kitus strraipsnius skaitykite: https://www.glimstedt.lt/naujienos/